The Silence of the Lambs
Avinėlių tylėjimas
Išleidimo metai: 1991
Šis filmas – tiek kritikus, tiek auditoriją nustebinęs, kažkada net penkis Oskarus bei dešimtis kitų apdovanojimų susišlavęs kriminalinis siaubo trileris, vertinamas iki šių dienų. Kažkada jis patraukė ir mane, tačiau peržiūrą vis atidėliodavau – gąsdino siaubo žanras, nesinorėjo tokio filmo žiūrėti vienai. O gaila – galiausiai tai padariusi, nors ir likau įbauginta, bet džiaugiausi pagaliau jį išvydusi.
Siaučiant žudikui maniakui, spaudoje pramintam Bafalo Bilu, būsima FTB agentė Klarisė Sterling gauna užduotį pabendrauti su aukščiausio lygio apsaugos kalėjime jau uždarytu kitu serijiniu žudiku – Hanibalu Lekteriu, dar žinomu kaip Kanibalas Hanibalas. Kadangi jis – ne tik psichopatas, bet ir psichiatras, puikiai suprantantis kitų mąstyseną, tikimasi, jog Lekteris gali padėti rasti Bafalo Bilą, kol šis nespėjo nudirti odos (ir to nereikia suprasti perkeltine prasme) naujai aukai.
Sunku net išvardyti visas teigiamas filmo puses – visų pliusų fone išnyksta net patraukiantis plakatas ir puikus garso takelis.
Pirmiausia, žinoma, – pats Hanibalo personažas, už kurį turime dėkoti to paties pavadinimo romano, pagal kurį pastatytas filmas, autoriui Thomas Harris. Lekteris – šaltakraujiškas, viską apskaičiuojantis įstabaus proto žudikas, savo aukas suvalgantis tarsi įprastą maistą (ir net naudojantis žmogieną patiekaluose vietoj kitos mėsos). Tačiau tuo pat metu jis ir psichiatrijos specialistas, talentingas dailininkas bei – nors sunku tuo patikėti – gracingas džentelmenas.
Žavi neprilygstama ir su niekuo nepalyginama Anthony Hopkins kaip Hanibalo vaidyba. Retai kada aktorius patobulina jau sukurtą personažą, tačiau šiame filme įvyko būtent tai – Hopkinsas sukūrė Hanibalą dar baisesnį, charakteringesnį ir patrauklesnį – taip, patrauklesnį! – savo pamišėlišku elgesiu, diktuojamu žiaurių minčių.
Neretai neįvertinama arba nuvertinama Jodie Foster (Klarisės) vaidyba. To daryti tikrai nereiktų. Nepersistengdama, tačiau visiškai natūraliai, ji susilieja su savo heroje – jauna, gražia, dar nepatyrusia, tačiau daug žadančia ir daug nuveikti norinčia būsima agente, moterimi vyrų pasaulyje.
Stebina ir meistriškai sukurtas šių dviejų pagrindinių veikėjų ryšys. Hanibalui Klarisė, kitaip nei kiti žmonės, nėra vien vaikščiojantis mėsos gabalas, bet ir asmenybė, traukianti savo trapia tvirtybe, pažeidžiamumu, o labiausiai – praeitimi. Agentė nusikaltėlį taip pat mato ne tik kaip žudiką, bet ir kaip patyrusį, išmanų ir itin intelektualų vyriškį.
Šis ryšys atskleidžiamas ir iš pažiūros paprastais kinematografiniais sprendimais: pavyzdžiui, užuot įtaisę Hopkinsą įprastai grotuotame narve, filmo kūrėjai panaudojo stiklinę vienutę (tai buvo dizainerės Kristi Zea idėja), ir veikėjams kalbantis, beveik nuolatos matomi jie abu – vienas tiesiogiai, o kitas atspindyje.
Vienintelis minusas, kurį sugebu įžvelgti šiame šedevre – nepakankamas Bafalo Bilo siužeto linijos ir personažo išvystymas. Suprantu, tam tiesiog neužteko laiko, ir visgi, palyginus su išmoninguoju kanibalu, šis žudikas maniakas atrodo ganėtinai šabloniškas – tokį galėtume pamatyti ir niekuo neišskirtiniame kriminaliniame trileryje.
Nepaisant to, šį filmą drąsiai galiu vadinti šedevru. Užkabinęs jau pirmąją minutę, jis įtraukia į siužetą, gąsdinantį ne už kampo tykančiomis šmėklomis, o tikro maniako protu.
Įvertinimas: 10
Rekomenduoju: Visiems, kurie nevengia siaubo filmų, o ypač tiems, kurie domisi psichologija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą