Prieš saulėtekį
Išleidimo metai: 1995
Paryžietiškos romantikos serijoje aprašiusi antrąją filmo dalį, nusprendžiau, jog reikia apžvelgti ir pirmąją. Juolab, kad pastarosiomis dienomis nepažiūrėjau nieko – kartais norisi patirti viską savo kailiu, o ne tik matyti ekrane.
Džesis važiuoja traukiniu į Vieną, iš kur skris namo į JAV. Čia jis sutinka Seliną, iš senelės namų grįžtančia į Paryžių, kuriame studijuoja. Traukiniui sustojus Vienoje, vaikinas įkalba ją išlipti kartu. Klaidžiodami mieste jiedu praleidžia vieną naktį, kupiną nuoširdžių pokalbių, šiltos romantikos ir neišsakytos baimės – o kas bus, kai ryte teks išsiskirti?
Jau išgyrusi anksčiau aprašytą antrąją filmo dalį, nebedaug ką naujo galiu pasakyti apie šią. Žaviuosi režisieriaus sugebėjimu sudominti žiūrovus neapkraunant jų lėkštais juokeliais ar daugybe siužeto linijų, o pateikiant intelektualų pagrindinių veikėjų pokalbį. Ne ką mažiau žavi ir charakteriai bei jų pateikimas – matome tai, kas vyksta čia ir dabar, nežinome praeities, tad galime lengvai pasijausti kaip vieno iš personažų kailyje. Galiausiai – vaidyba. Tiek Julie Delpy, tiek Ethan Hawke – tiesiog nuostabūs, jie ne vaidina, o gyvena filme, ir jaučia kartu su savo herojais. Jaučiame ir mes.
Tai vienas tų žavių filmų, kuriuose romantika ir yra romantika, o ne neaiškus sekso ir dar velniai žino ko derinys. Be to, ji nėra pernelyg pasaldinta ir dirbtina, o tokia, kokia ir turi būti – intensyvi, bet gyvenimiška. Todėl šį filmą mielai pažiūrėčiau ir dar kartą.
Įvertinimas: 9
Rekomenduoju: Trumpai ir aiškiai – romantikams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą