Neblėstantis atsidavimas... šuns pavidalu

Hachiko: A Dog's Story
Hačiko: Šuns istorija

Režisierius: Lasse Hallström

Išleidimo metai: 2009

Kaip ir daugelis šiandien, įsijungiau televizorių norėdama pažiūrėti šią dramą. Ją buvo rekomendavusios net pora draugių, todėl tikėjausi sulaukti kažko gero. Sulaukiau.

Universiteto dėstytojas Parkeris traukinių stotyje pastebi klaidžiojantį mažą mielą Akita veislės šunytį. Jis nusprendžią pasiimti gyvūnėlį nakčiai, kol atsiras jo savininkas. Tačiau jis neatsiranda, ir šuniukas, pavadinamas Hačiko, tampa šeimos nariu. Bėgant metams, Parkerio ir jo augintinio ryšys tik stiprėja, šuo net kasryt palydi šeimininką iki traukinių stoties, o vėliau ateina pasitikti jo, grįžtančio iš darbo. Vieną dieną Hačis bando sulaikyti išeinantį Parkerį, tačiau jam nepavyksta. Profesorius iš darbo nebegrįžta...

Iš pradžių filmas mane ne itin įtraukė. Nors ir myliu šunis, bet dar viena istorija apie tai kokie nuostabūs jie yra... ne itin to norėjau. Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau nuomonė keitėsi. O vėliau jau blogos nuomonės išvis neliko, tik daug ašarų... Filmas neįtikėtinai graudinantis, vienas iš tokių, kai prieš žiūrint rekomenduoju pasiimti servetėlę (arba, tokiems verksniams kaip aš – jų pakelį). Tačiau emocionalumas nėra vienintelis pliusas, galima pagirti ir švedų režisieriaus Lasse Hallström darbą (pasirinktas lėtas filmo tempas iš tiesų tinka) bei Richard Gere vaidybą – atrodė, kad iš tiesų stebi žmogų, bendraujantį su savo šunimi, o ne kažkokį aktorių.

Tai istorija apie ištikimybę pačia tyriausia įmanoma prasme, apie begalinį laukimą ir viltį. Ir ši istorija ne išgalvota – Hačiko išties gyveno, tik jau gana seniai – 1923–1935 metais. Savo negrįžtančio šeimininko jis kasdien ištikimai laukė devynetą metų – iki pat savo mirties. Šuns iškamša eksponuojama Nacionaliniame Japonijos mokslo muziejuje, o jo laukimo vietoje – prie Šibujos traukinių stoties pastatyta bronzinė Hačio skulptūra.

Įvertinimas: 9

Rekomenduoju: Visiems, nebijantiems verkti.