Mano numeris ketvirtas
Išleidimo metai: 2011
Štai ir dar viena apžvalga filmo, pasirodžiusio dar šiemet. Pagrindė priežastis, dėl kurios labiausiai norėjau pažiūrėti šį mokslinės fantastikos veiksmo trilerį, gali nuskambėti juokingai, o turbūt tokia ir yra. Ta priežastis paprasta – Dianna Agron. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau šią aktorę žiūrėdama serialą „Glee“, todėl buvo labai įdomu pamatyti, kaip jai seksis didžiajame ekrane. Šiaip jau filmo anotacija manęs nesudomino.
Džonas Smitas – ateivis iš užgrobtos Lorieno planetos, vienas iš devynių gyvenančių Žemėje žmogaus pavidalu ir turinčių „palikimą“, t. y. galias, tokias kaip telekinezė ar išskirtinis greitis. Jo gimtosios planetos užgrobėjai mogadoriečiai atkeliauja į Žemę išžudyti likusių gyvų lorieniečių. Pirmieji trys jau nužudyti, o Džonas – ketvirtasis numeris. Nors jį saugo kitas ateivis, Henris, Džonas turi slėptis kaip įmanydamas ir neišsiskirti iš minios, tačiau tai nelabai pavyksta, nes naujoje mokykloje jis susidraugauja su patyčių objektu Semu bei įsimyli didžiausio peštuko Marko buvusią merginą Sarą.
Vienintelis dalykas, man patikęs filme – Dianos Agron suvaidintas Saros personažas. Ir net ne dėl aktorės (nors jos vaidyba puiki), tačiau dėl to, jog ji nėra visai tipiška filmų gražuolė (nors ir labai graži). Man patiko, kaip parodyta jos aistra fotografijai, kaip ji išreiškia save fotografuodama. Tačiau tuo visi pliusai ir užsibaigia. Filme nėra nieko originalaus, ko kituose dar nebūtume matę – viskas jau rodyta, galime atpažinti ir nuspėti siužetą, o ir personažai išplėtoti neužtektinai, kad būtų originalūs. Taigi, nenusivylę liks nebent tie, kurie žiūri labai mažai filmų arba tie, kuriems siužetas išvis nerūpi.
Įvertinimas: 5
Nerekomenduoju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą