Meistriškai iš daug į vieną supinta istorija

Crash
Avarija

Režisierius: Paul Haggis

Išleidimo metai: 2004

„It's the sense of touch. In any real city, you walk, you know? You brush past people, people bump into you. In L.A., nobody touches you. We're always behind this metal and glass. I think we miss that touch so much, that we crash into each other, just so we can feel something.“

Apie šią dramą jau seniai susižavėjusi kalbėdavo viena mano geriausių draugių, tačiau aš kažkaip sugebėdavau praleisti tai pro ausis ir jos vis nepažiūrėdavau. Tačiau galiausiai mudvi susitarėme: jei aš pažiūriu šį filmą, ji pasižada dar kartą pažiūrėti „Le fabuleux destin d'Amélie Poulain“. Taigi, vieną vakarą, kartu su ta pačia drauge, pagaliau išvydau trijų Oskarų ir begalės kitų apdovanojimų laimėtoją.

Filmo veiksmas vyksta Los Andžele. Per dvi dienas jame susipina įvairios daugybės žmonių istorijos. Dabar jas visas čia aprašyti būtų tolygu bet kokio įdomumo sugadinimui, tad to nedarysiu. Galiu tik trumpai paminėti bene labiausiai patikusį filmo momentą: penkiametei dukrelei, besislepiančiai po lova, nes išgirdo šūvį, tėvas papasakoja, kad kai pats buvo jos amžiaus, iš fėjos gavo nematomą apsiaustą, apsaugantį jį nuo bet kokių sužeidimų, o dabar šį apsiaustą laikas uždėti jai. Ir jis tai padaro, tarsi toks apsiaustas tikrai egzistuotų. Mergaitė, įtikėjusi istorija, ramiai atsigula į lovą.

Iš pat pradžių filmą gali būti sunku suprasti – atrodo, esame apiberiami padrikomis įvairių nutikimų nuotrupomis, niekaip nesusijusiomis tarpusavyje. Bet aš būtent tokius siužetus ir mėgstu – kai bendras vaizdas atsiranda tarsi dėlionė, po vieną detalę. Todėl įsivažiavus žiūrėti darosi vis įdomiau. Yra ne vienas epizodas, labai staigiai sujaudinantis ir sukeliantis įtampą, dėl to reikia pagirti scenarijaus autorių ir režisierių – o tai yra tas pats asmuo, Paul Haggis. Nekantrauju pamatyti daugiau jo darbų.

Pagrindinė filmo tema – rasizmas bei išankstinis nusistatymas apskritai. Atrodo, apie tai jau daug kalbėta ir sunku į viską pažvelgti naujai, tačiau šįkart tai padaryta: nėra tiesiog konstatuotas rasizmo faktas, bet į jo priežastis bei padarinius pažvelgta pro jausmų prizmę. Jei anksčiau tiesiog žinojau – taip, tai egzistuoja, dabar suprantu, kaip iš tiesų tai baisu ir kokia opi ši problema net ir šiais laikais, kai aukštinama pagarba ir tolerancija.

Visų be išimties aktorių vaidyba gera ir nėra vieno, išsiskiriančio labiausiai (tik kai kurie jau matyti ir iškart atpažįstami, pavyzdžiui, Sandra Bullock). Personažai taip pat sukurti puikiai ir įtikina. Sužavėjo Matt Dillon suvaidintas policininkas Džonas Rajanas, kuris iš pradžių parodomas gan neigiamai, tačiau siužetui besivystant tampa veik didvyriu.

Skaitydama komentarus apie šį filmą, aptikau sakančių, jog nagrinėjamos temos gal ir aktualios amerikiečiams, tačiau tūlam lietuviui visiškai neįdomios. Bet ar tikrai? Išankstinių nusistatymų turime visi, pripažįstame tai ar ne. Nors filmas parodo tik nedidelę jų dalį, bet kviečia pamąstyti ir apie kitus. Manau, kad tai svarbu visiems, ir tiesiog tikiuosi, kad gal bent nedidelė žiūrovų dalis išmoks pamoką, kurią išmoksta ir filmo veikėjai – kad kiekvienas žmogus skirtingas, kiekvienas yra asmenybė ir negalime spręsti apie jį iš konteksto. Šis filmas tai atskleidžia jausmingai, įdomiai, o gerą vaizdą lydi dar ir puikus garso takelis.

Įvertinimas: 10

Rekomenduoju: Visiems!