Tenenbaumai
Išleidimo metai: 2001
Filmą „The Royal Tenenbaums“ buvau pradėjusi žiūrėti jau gerokai anksčiau, anglų k. dienos stovykloje, ir nors tada jis mane sužavėjo, vis neprisiruošdavau pratęsti peržiūrą. Šiandien pagaliau tai padariau ir esu labai patenkinta – ši ironija ir subtiliu humoru pagardinta drama buvo to verta.
Tenenbaumų šeimoje auga trys vaikai, visi genialūs tam tikra prasme: Česas – matematikas ir verslininkas iš prigimties, Ričis – gabus tenisininkas, o įvaikintoji Margo – talentinga dramaturgė. Visi jie pasiekia neįtikėtiną sėkmę dar vaikystėje, o jų mama Etelina net parašo apie tai knygą. Tačiau iš namų išvarius šeimos galvą Rojalį Tenenbaumą, idilė žlunga, ir nei vienam jos nariui gyvenimas nesiseka taip puikiai, kaip buvo galima nuspėti. Po 22-ejų metų, išspirtas iš viešbučio, kuriame iki tol gyveno, Rojalis grįžta į žmonos namus teigdamas, jog serga vėžiu ir kadangi gyventi liko vos 6 savaitės, norintis susitaikyti su šeima ir atsigriebti už prarastą laiką. Lyg tyčia, tuo metu namuose apsistoja ir visi trys Tenenbaumų vaikai – po žmonos mirties negalintis atsigauti dviejų vaikų tėvas Česas, netikrą seserį įsimylėjęs vienišas Ričis ir nelaimingoje santuokoje gyvenanti slapukė Margo, kuri buvo užmezgusi romaną su ilgamečiu visos šeimos, o ypač Ričio draugu Elajumi.
Net nežinau, nuo ko pradėti girti šį filmą! Turbūt reiktų nuo to, kas man patiko labiausiai, o tai – režisūra, kinematografija, kostiumų dizainas... trumpai tariant, vaizdas. Drama išskirtinai „skani“ ir skoninga vizualiai – pradedant įdomiais kamerų kampais, baigiant faktu, jog veikėjai, tarsi nužengę tiesiai iš septyniasdešimtųjų, yra apgyvendinti veik neatpažįstamai pasikeitusiame, ryškiaspalviame ir pasaką primenančiame Manhatane. Šį nuostabų vaizdą lydi ir kiek ekscentriškas, tačiau idealiai prie konteksto derantis garso takelis, kurio kokybę nuo pirmos filmo akimirkos garantuoja skambanti Bitlų „Hey Jude“.
Kitas dalykas, kuris lengvai apžavi – veikėjų charakteriai, atskleidžiami ne ilgais ir nuobodžiais pasakojimais, o trumpais, bet taikliais retrospektyviniais intarpais.
Turbūt labiausiai iš visų man patiko Margo, nesijaučianti kaip visavertė šeimos narė, nes tėvas ją pristatinėdamas niekada nepamiršdavo paminėti, kad yra įvaikinta, be to, niekuomet nevertino jos talento. Į ją įsikūnijo Gwyneth Paltrow, mane labiausiai sužavėjusi filme „Sliding Doors“.
Išskirtinis ir Elajaus Kešo personažas – nuo pat vaikystės berniukas buvo labai arti Tenenbaumų, daug laiko leisdavo su jais, tačiau dėl to vienų jų netapo. Tai neabejotinai viena iš vėlesnės jo narkomanijos priežasčių. Šį vaidmenį atliko Owen Wilson, ir mane labai nustebino – tiek vaidyba, tiek tuo, jog, pasirodo, yra vienas iš scenarijaus autorių.
Galiausiai tarp patikusių veikėjų turiu paminėti ir kitus Tenenbaumus – keistą, bet žavią mamą Etel (Anjelicai Huston, pažįstamai kaip Mirtišė Adams, toks vaidmuo tikrai ne svetimas), įsimylinčią savo buhalterį (Danny Glover); staiga suvokusį, ką prarado, visai ne idealų šeimos tėvą Rojalį (Gene Hackman už šį vaidmenį gavo ne vieną apdovanojimą); po nervinio išsekimo (kurio pagrindinė priežastis – Margo vestuvės) karjerą sužlugdžiusį ir jūron išplaukusį Ričį (simpatiškąjį Luke Wilson) ir dėl saugumo pamišusį našlį Česą (kaip nuolatos prajuokinantį Beną Stillerį).
Ši išskirtinė drama net ir liūdniausiomis akimirkomis kelia šypsnį, o savo gyvybingumu ir charakterių ryškumu man primena mano numylėtą „Le fabuleux destin d'Amélie Poulain“, išleistą tais pačiais metais. Nors tematikos ir skiriasi, abu filmai panašūs į šiuolaikines pasakas suaugusiems, todėl darau išvadą, jog 2001-ieji buvo pasakiški metai tiek Amerikos, tiek Europos ekranuose.
Įvertinimas: 9
Rekomenduoju: Visiems, vertinantiems unikalumą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą