Hanibalas: Pradžia
Išleidimo metai: 2007
Paskutinis serijoje kriminalinis siaubo trileris, kaip aišku iš pavadinimo, pasakoja, kaip viskas prasidėjo. Knygų, kuriomis remiantis sukurti filmai, autorius buvo priverstas parašyti šią (bei scenarijų), nes jei nebūtų taip pasielgęs, scenarijus vis tiek būtų kurtas. Manau, tai gana daug pasako apie filmo kūrėjų norą iš serijos išpešti kuo daugiau pelno bei apie knygos ir filmo kokybę.
Filmas pradedamas turtingo Lietuvos (!) grafo pilies vaizdu. Tai – rūpestingo vyresniojo brolio Hanibalo Lekterio ir jo sesutės Mišos namai. Čia augantys vaikai laimingi, tačiau šeimos idilę sujaukia Antrasis pasaulinis karas. Į pilį veržiantis vokiečių kariams, Lekterių šeima pabėga į medžiotojų namelį. Čia juos randa nepriešiški rusų kariai, tenorintys vandens, tačiau ir šie, ir visa šeima apšaudomi iš vokiečių naikintuvų. Tėvų mirtį stebintys Hanibalas ir mažoji Miša lieka gyvi. Deja, jų nelaimės nesibaigia – į trobelę atklysta šeši toli gražu ne draugiškai nusiteikę lietuvių milicininkai, kurie, užklupti šaltos lietuviškos žiemos, nuo bado vaduojasi žiauriai nužudydami ir suvalgydami Mišą. Vėliau Hanibalui pavyksta išsigelbėti ir jis apgyvendinamas jau sovietiniuose vaikų globos namuose, įrengtuose toje pačioje pilyje, kurioje vaikas augo. Po aštuonerių metų jis pabėga ir apsigyvena Paryžiuje, pas velionio dėdės žmoną japonę leidi Murasaki. Tapusiam medicinos studentu ir jau įpratusiam prie lavonų, Lekteriui vieni juokai atkeršyti šešiems jo numylėtos sesutės žudikams, nors jaunuoliui ant kulnų ir lipa inspektorius Popilis.
Pirmų pirmiausia, man šios dalies tiesiog nereikėjo. Žinoma, įdomu galvoti apie tai, kaip tampama tokiu žudiku kaip Hanibalas Lekteris. Tačiau visas įdomumas ir slypi charakterio paslaptingume bei spėliojime, kaip tai įvyko. Čia klausimų nebelieka, gauname tik šabloniškus, vaikystės traumai kaltę suverčiančius atsakymus, ir žymusis veikėjas tampa netgi šiek tiek nuobodus.
Senasis Lekteris kėlė simpatiją būtent savo grynu blogiu, o dabar, kai stengiamasi ją sukelti pavaizduojant jį kaip aplinkybių nuskriaustą berniuką, gaunamas atvirkštinis efektas.
Senasis Lekteris žudė be priežasties, o šis keršija.
Senasis Lekteris meistriškai išsisukinėjo nuo teisingumo rankos ir sugebėjo pabėgti net akylai saugomas. Šis Lekteris nė neneigia, kad yra žudikas. Tiesa, šitai galiu atleisti – juk patirtis ir sumanumas ateina su amžiumi.
Galiausiai, senąjį Lekterį meistriškai vaidino Anthony Hopkins, be kurio filmai nebūtų sulaukę tokios didelės sėkmės (gal tik išskyrus „The Silence of the Lambs“). O štai Aaran Thomas, vaidinęs aštuonmetį Lekterį ir Gaspard Ulliel, atlikęs jo jau vyresnio vaidmenį, pasirodė gana prastai. Ir išvis likau nesupratusi, kodėl jaunojo maniako rolę gavo Gaspard – koks žavus šis aktorius bebūtų, vaidmeniui jis netiko, o ir į ankstesnėse dalyse rodytą vyresnį Hanibalą panašumo nėra beveik jokio (t. y. vienintelis – didesnė šypsena kairiąja lūpų puse, bet nuo kada šito užtenka?).
Tęsdama (ir užbaigdama) kritiką turiu pridurti, jog scenarijus filmo taip pat negelbėja. Neintriguojantis, nuspėjamas, neįtikinantis ir dar daug neigiamų būdvardžių tinka kuo puikiausiai. Neberandame ir įdomių antro plano charakterių – vietoj jų gauname porciją brutalumo ir kruvinų smurto scenų. O svarbiausias klausimas – kas privertė Lekterį žudyti ne keršijant, o savo malonumui – taip ir lieka neatsakytas.
Įvertinimas: 5
Rekomenduoju: Nesugebantiems atsisveikinti su Hanibalu Lekteriu (nors tokiu atveju geriau būtų tiesiog dar kartą pažiūrėti „The Silence of the Lambs“) arba norintiems įsitikinti, kad jų vaizduotė, sumaniusi savą „kodėl jis toks“ versiją, nėra tokia jau bloga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą