Nauja klasikinio romano ekranizacija

Jane Eyre
Džeinė Eir

Režisierius: Cary Fukunaga

Išleidimo metai: 2011

Jau rytoj Lietuvos kino ekranuose debiutuos pagal klasika tapusį Šarlotės Brontės romaną naujai sukurtas filmas „Džeinė Eir“. Aš šią romantinę dramą pažiūrėjau šiandien, todėl suskubau apžvelgti, kad žinotumėt, ar verta eiti į kiną. ☺

Džeinė Eir – našlaitė, nemylėta tetos ir skriausta internatinėje mokykloje – atvyksta į Tornfildo dvarą dirbti prancūzaitės Adelės guvernante. Čia ji įsimyli dvaro šeimininką – iš pažiūros nepatrauklų, cinišką, bet žavų misterį Edvardą Feirfeksą Ročesterį. Tačiau jų meilei trukdo ne tik luominiai ar amžiaus skirtumai, bet ir ilgai Ročesterio slėpta paslaptis. Džeinė palieka Tornfildą ir išvyksta ieškoti savo laimės kitur.

Visada būna keista žiūrėti filmą, kurio siužetą jau žinai, nes skaitei knygą. Supranti, kad nesulauksi nieko netikėto ir visgi tikiesi, jog bus įdomu. Ne visada būna, bet šįkart režisieriui tikrai pavyko. Bandydamas istoriją pateikti savaip, jis įvykius sudėliojo ne chronologine tvarka – pirmiausiai matome Džeinę paliekančią Tornfildą ir atkeliaujančią į Riversų šeimą, o tik tada – jos prisiminimus iš vaikystės ir laiko Tornfilde. Tiesa, kaip besistengė, visko atskleisti Cary Fukunagai nepavyko – man asmeniškai trūko kokių dvidešimties filmo minučių, per kurias būtų geriau išplėtoti charakteriai ir šalutinės siužeto linijos. Nes bandant aprėpti viską plačiai, nebeliko gylio, tad kiek pritrūko emocinio užtaiso.

Kaip bebūtų, filmas stulbinamas. Džeinės ir Ročesterio meilė sudėliota iš mažų, bet pastebimų smulkmenų, ji tokia tikra ir tarytum persmelkia visą filmą – kaip ir gotikinei romantikai būdingas paslaptingumas ir savotiškas šiurpumas. Džeinės charakteris tarsi alsuoja iš knygos puslapių – ji prabyla tais pačiais tvirtais, drąsiais, net feministiškais žodžiais, kokie tam amžiui dar nebūdingi, ji taip pat siekia ne tik laimės, bet ir laisvės. Prie pliusų prisideda ir užburiantys Anglijos kraštovaizdžiai, įstabi kinematografija, puikiai palaikoma to laikmečio atmosfera, idealus garso takelis, nepriekaištingi kostiumai ir, galiausiai, – tobulai parinkti aktoriai ir gera jų vaidyba. Labiausiai žavėjausi pagrindinį vaidmenį atlikusia Mia Wasikowska (jau matyta „Alice in Wonderland“) – tai mana Džeinė Eir, būtent tokia, kokią įsivaizdavau – ar net geresnė – ir ji sugebėjo atskleisti bemaž visas charakterio subtilybes. Ne ką prasčiau pasirodė Michael Fassbender – nors kiek per gražus Ročesterio įsikūnijimas, jis buvo įtikinantis ir charizmatiškas. Savitumo į dvaro ūkvedės rolę įnešė iš mano mėgstamo „Notes on a Scandal“ pažįstama Judi Dench. Neprastai pasirodė ir nuo „Billie Eliot“ laikų nemenkai pasikeitęs Jamie Bell, visgi nesu įsitikinusi, ar tai buvo teisingiausias aktoriaus pasirinkimas pagal tai, koks gražus Sent Džono personažas aprašytas knygoje. Pagaliau turiu pagirti ir Džeinės vaikystėje vaidmenį atlikusią Amelią Clarkson – jos vaidyba atrodė itin natūraliai.

Kai kas galbūt pavadins tai tik dar viena puikaus romano ekranizacija, bet gera stebėti, kaip kine vėl atgyja XIX amžius – juk šiuolaikinį pasaulį galime pamatyti ir apsidairę aplink. Adaptuota ne tik kaip meilės, bet ir kaip gotikinė istorija, Džeinė Eir nepaliks abejingų nei tų, kurie ją pažįsta iš romano ar ankstesnių filmų, nei tų, kurie su ja susipažins tik dabar, todėl siūlau visiems nieko nelaukti ir keliauti į kino teatrą, o grįžus išsakyti savo nuomonę ir pastebėjimus įrašo komentaruose. ☺

Įvertinimas: 9

Rekomenduoju: Tinka visiems, bet labiau subalansuota merginoms ir romantikos mėgėjams.