Režisierė: Giedrė Beinoriūtė
Išleidimo metai: 2008
Pamenu, kaip patį pirmą kartą pamačiau šį filmą. Vėluodama įlėkiau į premjerą kino teatre ir tiesiog norėjau kuo greičiau žiūrėti, tad nešvaisčiau laiko savo vietos ieškojimams tamsoje. Klestelėjau į pirmą pasitaikiusią. Tik jau filmui pasibaigus pamačiau, kad vos už kelių kėdžių nuo manęs, toje pačioje eilėje, sėdėjo „Balkono“ režisierė ir pagrindiniai aktoriai. Vėliau, jau jiems užlipus ant scenos, klausausi pasakojimų apie filmavimus ir džiūgavau, kad nepaisydama to, jog niekas nenorėjo palaikyti draugijos, atėjau.
2009 metais laimėjusi „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias metų trumpametražis filmas (nors aš asmeniškai išvis nelaikau jo trumpametražiu), drama pasakoja dviejų vaikų pažinties, draugystės ir pirmosios meilės istoriją sovietinių laikų Lietuvoje. Tai – po tėvų skyrybų į naują butą atsikraustęs Rolanas ir kaimynystėje gyvenanti Emilija, kurios tėvai taip pat prie skyrybų ribos. Jie daugiausiai bendrauja per balkoną, tačiau po nelaimės mergaitė nebegali ten įeiti, tad nusprendžia nueiti į „tikrą pasimatymą“.
Tam tikra prasme, lietuviai tiesiog myli sovietmetį. Negaliu pasakyti kitaip – dauguma filmų kuriami būtent apie šį laikotarpį, tarytum kitko nė būti nebuvo. Tačiau šiame darbe nenagrinėjama istorinė tematika, ir vien jau už tai galima pagirti. Sovietmetis piešiamas paprastai, nei idealizuojant, nei pateikiant kaip pragarą. Žinoma, augę tais laikais, pajaus nostalgiją, viename epizode šiek tiek nostalgiškai pasijaučiau net ir pati, nors tų laikų Lietuva man pažįstama tik iš pasakojimų, – kai veikėjai darė sekretus. Ir pati vaikystėje po spalvotu stiklu ir žeme slėpdavau įvairias grožybes... Apskritai, nesvarbu, kas žiūri – senosios ar jaunosios kartos atstovai – filmas toks pozityvus, šiltas, šviesių spalvų – išėjus iš jo peržiūros visiems tiesiog neįmanoma nenusišypsoti. Šypsenų netrūksta ir filmo metu. Tas vaikiškas susižavėjimas... Kam jis nepažįstamas?
Pagrindiniai filmo aktoriai – Emiliją vaidinusi Elzbieta Degutytė ir į Rolano vaidmenį įsikūnijęs Karolis Savickis. Abiems vaikams tai buvo pirmas „rimtas“ filmas, tačiau reikia tikėtis, kad ne paskutinis, nes suvaidino jie tikrai neblogai. Emilijos tėtį suvaidino visiems pažįstamas Rolandas Kazlas, o mamą – teatro mėgėjų žinoma aktorė Viktorija Kuodytė. Turbūt net nereikia sakyti, kad ir jie pasirodė puikiai. Vaidyba buvo tik vienas iš filmo pliusų, visų jų neišvardysiu. O vienintelis minusas, kurį turėčiau paminėti – užbaigimo trūkumas. Man patinka atviros pabaigos, tačiau pirmą kartą pabaigusi žiūrėti jaučiausi lyg po vienos serialo serijos – primygtinai norėjosi daugiau. Tiesa, antrą kartą žinojau, ko tikėtis, ir tai jau visai nebekliudė.
Jei bus noro, „Balkoną“ galite pažiūrėti jau rytoj per Lietuvos televiziją. Tikrai rekomenduoju, jei norite jaukiai praleisti vakarą. Pati dramą žiūrėjau ne kartą ir mielai pažiūrėčiau dar – tai vienas mėgstamiausių mano lietuviškų filmų, kuriam, priešingai nei daugumai, nebūdingas niūrumas ir negatyvumas, – bet būsiu užsiėmusi kiek kitais dalykais. ☺
Įvertinimas: 9
Rekomenduoju: Mėgstantiems lietuvišką kiną, filmus apie vaikystę ir tiesiog kažką šilto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą