Romantinė komedija, iš kurios galima šio to pasimokyti

He's Just Not That Into You
Jis – ne tau

„Gigi: Maybe his grandma died or maybe he lost my number or is out of town or got hit by a cab...
Alex: Or maybe he is not interested in seeing you again.“

Režisierius: Ken Kwapis

Išleidimo metai: 2009

Kažkada sugalvojusi pažiūrėti komediją užtikau šią savo kompiuteryje ir nusprendžiau, jog tiks. Nors kritikai ją įvertino vidutiniškai, man visai patiko.

Romantinėje komedijoje susipina devynių žmonių gyvenimai. Tai desperatiškai vaikino ieškanti Džidži, jos draugu ir santykių patarėju tampantis Aleksas, Džidži bendradarbė Džanina ir jos vyras Benas, užmezgantis romaną su Ana, pastarąją įsimylėjęs Konoras ir jos draugė Meri bei kita Džidži bendradarbė, Betė ir jos vyras Neilas. Atrodo daug ir painu, tačiau žiūrint taip tikrai nėra.

Dauguma pavadintų šią romantinę komediją neišskirtine (kritikai taip ir padarė, filmas sulaukė gan vidutiniškų įvertinimų), ir turbūt nesuklystų. Ir visgi, ji turi ir pliusų. Didžiausias jų, ir visiškai nenuneigiamas – tai puikūs gerai žinomi aktoriai, tokie kaip „Friends“ žvaigždė Jennifer Aniston, mano mylima Scarlett Johansson („Lost in Translation“, „Girl with a Pearl Earring“, „In Good Company“, „Match Point“, „The Prestige“, „Vicky Cristina Barcelona“), Drew Barrymore („Scream“, „Never Been Kissed“, „Charlie's Angels“, „50 First Dates“) ir Ben Affleck („Good Will Hunting“, „Armageddon“, „Pearl Harbor“, „Surviving Christmas“, „The Town“). Dar mane šiame filme žavėjo Bradley Cooper („Yes Man“, „Hangover“, „Limitless“) – tiesa, nežinau, ar vaidyba, ar grožiu ir charizma. Pliusu drįsčiau pavadinti ir tai, kad priešingai nei dauguma tokio tipo komedijų, ši pasako šiek tiek daugiau nei „meilė nugali viską“ – galima pasigaudyti ir tikrai naudingų santykių patarimų.

Jeigu norite pažiūrėti kažką gilaus, sukrečiančio ir tiesiog apverčiančio gyvenimą aukštyn kojomis, nesirinkite „He's Just Not That Into You“, nes nei vieno iš tų dalykų nesulauksite. Tačiau jei norit ramiai praleisti vakarą su šypseną sukeliančiu romantiniu filmu – šis yra tikrai neprastas variantas.

Įvertinimas: 8

Rekomenduoju: Visiems, mėgstantiems romantines komedijas, o ypač moteriškosios lyties atstovėms.

10 trumpametražių filmų, arba „Vilniaus kino šortų“ nuotrupos

Nerašiau mėnesį... Baisiuosi savimi, tiesą sakant. Nenoriu šito tinklaraščio imti ir numesti. Na jau ne. Tarkim, tai buvo atostogos. Dabar grįžtu, ir tikiuosi neišnykti vėl.

Šią ir praeitą savaitę mano mieste svečiavosi net du trumpametražių filmų festivaliai – spalio 21–23 dienomis Šiaulių dailės galerijoje buvo galima pamatyti kai kuriuos Vilniaus kino šortų filmukus, o spalio 27 dieną Forum cineme vyko Maindfak. Į pastarąjį, nors renginys ir buvo nemokamas, deja, neužsukau dėl labai paprastos priežasties – pražiopsojau. Tačiau į šortus vieną vakarą užsukau – ir tikrai nepasigailėjau.

Turėjau progą pamatyti dviejų konkursinių programų – ketvirtosios ir penktosios – trumpametražius filmus. Po vieną sakinį apie kiekvieną jų:

Zoe 
Zoja

Režisierius: Stefan Lengauer

Mažiausiai iš visų patikęs – pritrūko emocinio užtaiso, o kai kur atrodė, jog veiksmas be reikalo ištęstas – to nereiktų daryti turint 9 minutes.




Love Patate
Bulvių meilė

Režisierius: Gilles Cuvelier

Sostinėje per festivalį šis filmukas užėmė antrą vietą, o man, tiesą sakant, kampo pagauti iki galo taip ir nepavyko, tačiau tai atpirko prancūziškos animacijos žavesys.




Porozmawiaj z nim
Pakalbėk su juo

Režisierė: Agata Pretka

Per septynetą minučių šis filmukas sugebėjo įtaigiai atskleisti, kiek daug svarbios ir ne informacijos mes nuolat gauname, ir kaip svarbu turėti su kuo ja pasidalinti.



The Last Day of Summer
Paskutinė vasaros diena

Režisierius: Piotr Stasik

Buvo sunku patikėti, kad tai dokumentika, – atrodė, jog filmuota bent prieš porą dešimtmečių – bet šis lenkų režisieriaus darbas buvo vienas labiausiai patikusių.

Let There Be Animal

Tebūnie žvėris

Režsierius: Antanas Žygavičius

Tikrai neprastas lietuvių režisieriaus darbas apie žmonių nežmoniškumą Londone ir šiuolaikiniame pasaulyje apskritai.


Watching
Stebėjimas

Režisierius: Max Myers

Filmas, kuris įrodo, jog gyvenimo suteiktomis aplinkybėmis tiesiog privalu pasinaudoti.




http://

Režisierius: Bartosz Kruhlik

Juokingi pokštai ir žaidimai dažnai tampa nelinksmais ir visai nevaikiškais – ši mintis gera, bet filmui man pritrūko išbaigtumo.




The Naughty List
Blogiukų sąrašas

Režisierius: Ben Mitchell

Vos trijų minučių animacinis filmukas, bet man labai patiko, sukėlė šypseną.







Twist and Blood
Prieš prigimtį

Režisierius: Kuba Czekaj

Neabejotinai labiausiai man patikęs filmukas, prie kurio mintimis sugrįžtu vėl ir vėl, – apie nevaikišką vienuolikmečio pasaulį.



Personal Velocity
Asmeninis greitis

Režisierius: Jon Vatne


Maloniai susižiūrėjusi dokumentika apie važinėjimą dviračiu pragaištingose Niujorko gatvėse dviejų dviratininkų akimis.




Taigi taigi. Viską apibendrinant – džiaugiuosi, kad bent vieną iš trijų vakarų apsilankiau festivalyje – laikas praleistas ne veltui. Iki šiol nebuvau trumpametražio kino mėgėja, o dabar galiu pasakyti, kad tapau tokia, tad lauksiu ir daugiau veiksmo mieste, nes smagiau taip, nei tiesiog smaksoti priešais kompiuterio ekraną.

Filmas, įkvepiantis pajusti gyvenimo skonį

Awakenings
Prabudimai

Režisierė: Penny Marshall

Išleidimo metai: 1990

Pastebėjau, kad filmai, kurių veiksmas vyksta ligoninėse, dažniausiai būna itin patraukiantys. Kodėl? Ar tai dėl to, kad mums įdomu, kas dedasi už jų sienų? O gal tai – vien sutapimas, ir man tiesiog pavyko pamatyti tik geriausiuosius? Nežinau. Bet ši apžvalga – vieno iš tokių filmų, sukurto dar 1990 metais – „Awakenings“.

1969-ieji. Gabus, bet labai drovus neurologas Malkolmas Sajeris įsidarbina vienoje Niujorko ligoninėje. Tarp daugybės čia esančių psichinėmis ligomis sergančiųjų gydytojas pastebi ne vieną su panašiais simptomais. Katatonijos ištikti, sustingę ir iš pažiūros nereaguojantys, ligoniai pagauna jiems mestą kamuoliuką, todėl Sajeris nusprendžia, kad nejudriuose kūnuose įkalinti pacientai iš tiesų gali jausti ir protauti. Jis išsiaiškina, kad visi jie susirgo letarginiu encefalitu per epidemiją trečiajame dešimtmetyje. Neurologas mano, kad galėtų pagydyti sergančiuosius visiškai naujais vaistais, iš tiesų skirtais Parkinsono ligos kamuojamiems – L-Dopa. Pirmuoju jo pacientu tampa Leonardas, susirgęs dar būdamas vaikas. Vėliau pradedama gydyti ir daugiau ligonių, jie atbunda iš ilgus metus trukusio „miego“. Tačiau stebuklas nesitęsia ilgai...

Drama tikrai puiki. Žavėjausi Robin Williams, vieno mėgstamiausių savo aktorių, vaidmeniu – neurologu Sajeriu – ir eilinį kartą įsitikinau, kad jam tinka vaidinti gydytoją (tai jis jau vėliau darė ir filme „Patch Adams“). Įsimintinai Leonardo vaidmenį atliko Robert De Niro – o turėjo būti nelengva išreikšti visą emocijų skalę ir netgi įtikinamai tapti gyva statula. Patiko ir tai, kaip siužetas paliečia emocijas ir kaip įkvepia gyventi, išties gyventi! ir išnaudoti kiekvieną turimą akimirką.

Tiesa, privalau paminėti, kad filmas sukurtas pagal tikrų tikriausią istoriją – o tai dar labiau jaudina. Deja, ir pakiša koją. Kai kurie epizodai įgyja kiek tragikomišką atspalvį, kurį būtų galima atleisti tik visiškai fikcijai. Nepaisant to, lieku nesupratusi, kaip „Awakenings“ negavo nei vieno Oskaro, nors buvo nominuotas net trims. Gaila... Bet apdovanojimai juk ne viską pasako – svarbiausia pats filmas, o jis tikrai vertas pamatyti.

Įvertinimas: 9

Rekomenduoju: Visiems!

Neblėstantis atsidavimas... šuns pavidalu

Hachiko: A Dog's Story
Hačiko: Šuns istorija

Režisierius: Lasse Hallström

Išleidimo metai: 2009

Kaip ir daugelis šiandien, įsijungiau televizorių norėdama pažiūrėti šią dramą. Ją buvo rekomendavusios net pora draugių, todėl tikėjausi sulaukti kažko gero. Sulaukiau.

Universiteto dėstytojas Parkeris traukinių stotyje pastebi klaidžiojantį mažą mielą Akita veislės šunytį. Jis nusprendžią pasiimti gyvūnėlį nakčiai, kol atsiras jo savininkas. Tačiau jis neatsiranda, ir šuniukas, pavadinamas Hačiko, tampa šeimos nariu. Bėgant metams, Parkerio ir jo augintinio ryšys tik stiprėja, šuo net kasryt palydi šeimininką iki traukinių stoties, o vėliau ateina pasitikti jo, grįžtančio iš darbo. Vieną dieną Hačis bando sulaikyti išeinantį Parkerį, tačiau jam nepavyksta. Profesorius iš darbo nebegrįžta...

Iš pradžių filmas mane ne itin įtraukė. Nors ir myliu šunis, bet dar viena istorija apie tai kokie nuostabūs jie yra... ne itin to norėjau. Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau nuomonė keitėsi. O vėliau jau blogos nuomonės išvis neliko, tik daug ašarų... Filmas neįtikėtinai graudinantis, vienas iš tokių, kai prieš žiūrint rekomenduoju pasiimti servetėlę (arba, tokiems verksniams kaip aš – jų pakelį). Tačiau emocionalumas nėra vienintelis pliusas, galima pagirti ir švedų režisieriaus Lasse Hallström darbą (pasirinktas lėtas filmo tempas iš tiesų tinka) bei Richard Gere vaidybą – atrodė, kad iš tiesų stebi žmogų, bendraujantį su savo šunimi, o ne kažkokį aktorių.

Tai istorija apie ištikimybę pačia tyriausia įmanoma prasme, apie begalinį laukimą ir viltį. Ir ši istorija ne išgalvota – Hačiko išties gyveno, tik jau gana seniai – 1923–1935 metais. Savo negrįžtančio šeimininko jis kasdien ištikimai laukė devynetą metų – iki pat savo mirties. Šuns iškamša eksponuojama Nacionaliniame Japonijos mokslo muziejuje, o jo laukimo vietoje – prie Šibujos traukinių stoties pastatyta bronzinė Hačio skulptūra.

Įvertinimas: 9

Rekomenduoju: Visiems, nebijantiems verkti.

Mano mėgstamiausios situacijų komedijos

Tam ta dam. Pagaliau aš ir vėl čia, su daug naujos energijos ir pasiruošusi užversti jus lavina įdomios informacijos apie filmus. Atleiskit, kad pastarosiomis dienomis to nesulaukėte – gulėjau lovoj su aukšta temperatūra ir mažų mažiausiai galvojau apie tai, kad jau pats laikas parašyti į tinklaraštį. Na, bet gana išvedžiojimų, einam prie reikalo.

Nusprendžiau, kad jei jau rašau apie filmus, tai kodėl negalėčiau retkarčiais parašyti ir apie serialus. Na taip, jų nepamatysime kino teatruose, tačiau visgi tai kažkas, kur vaidinama ir ką mes žiūrime. Taigi, šiandien – apie vieną mano mėgstamiausių serialų žanrą – situacijų komedijas, dar žinomas kaip tiesiog sitcoms, ir labiausiai man patinkančius šio žanro serialus.

Pirmąja situacijų komedija yra laikomas „Pinwright's Progress“ – britų serialas, transliuotas 1946–1947 metais. Senokai, tiesa? Jį sudaro vos dešimt serijų, o tai yra labai mažai, palyginus su faktu, jog šiais laikais serialai tęsiasi ne vieną sezoną, tad serijų skaičius gali būti ir triženklis. Vienos serijos trukmė būdavo 30 minučių, dabar dažniausiai pasitaikanti – 22 minutės (likusias 8 min. žiūrime reklamą). Tiesa, tokia trukmė labiausiai tinka amerikietiškoms situacijų komedijoms – kitur sukurtų kiek varijuoja.

Situacijų komedijų veiksmas dažniausiai vyksta namuose ar darbovietėje, pagrindiniai veikėjai – šeima, bendradarbiai arba draugų kompanija. Neretai veiksmas vyksta taip, kad serijos pabaigoje esame ten pat, kur buvome ir pradžioje, t. y. situacija iš esmės nepasikeičia, bet būna ir kitokių atvejų. na, bet užteks ir apie tai...

Mano mėgstamiausios situacijų komedijos

4. I Love Lucy
Mieloji Liusi

Kūrėjai: Jess Oppenheimer, Madelyn Pugh, Bob Carroll, Jr.

Rodymo metai: 1951–1957

Seniausia situacijų komedija šiame ketvertuke neabejotinai gali būti pavadinta klasika. Mane ji sužavėjo kai šiek tiek ankstėliau buvo transliuojama rytais. Ruošdamasi į mokyklą, mielai žiūrėdavau šį amerikiečių serialą – patiko jis ir dėl juokingų situacijų, ir dėl to, kad vaizdavo man visiškai nepažįstamus laikus. Žinoma, pats juokingiausias buvo Liusės personažas, meistriškai suvaidintas Lucille Ball, bet nenuneigiamai įdomus ir jos vyras Rikis, kurio vaidmenį atliko Desi Arnaz.



3. The Simpsons
Simpsonai

Kūrėjas: Matt Groening

Rodymo metai: 1989–dabar

Kaipgi čia be daugelį apdovanojimų laimėjusios, ilgiausiai JAV rodomos situacijų komedijos? Ogi niekaip. Turbūt kiekvienas pažįsta Haumerį, Mardžę, jų vaikus bei kitus serialo veikėjus. Su jais augam... tik jie neauga – Bartui vis dar dešimt, Lizai aštuoneri, o Megė jau daugiau nei du dešimtmečius negali gyventi be čiulptuko. Gal būtent dėl to serialas visiems ir patinka – kaip ir dėl nepriekaištingai pašiepiamo amerikiečių gyvenimo.








2. How I Met Your Mother
Kaip susipažinau su jūsų mama

Kūrėjai: Carter Bays, Craig Thomas

Rodymo metai: 2005–dabar

Tiesą sakant, išties žiūrėti šią situacijų komediją pradėjau vos prieš kelias dienas – iki tol tik klausydavausi, kaip visi ją giria, ir nors tai darė net geriausia draugė, pati nežiūrėjau. Nedariau to iš esmės dėl vieno dalyko – dėl lyginimo su savo mėgstamiausia situacijų komedija (deja, teko išduoti iš tiesų nepriėjus prie pirmojo punkto) – „Friends“. Tačiau galiausiai mane nugalėjo – ne smalsumas, o neturėjimas ką veikti nuobodžiai gulint lovoje. Pradėjau... ir nebegaliu sustoti.  Visi veikėjai labai smagūs – pradedant istoriją pasakojančiu Tedu, baigiant Barniu su itin juokingais gyvenimo pamokymais, nepraleidžiant ir jų draugų – Robin ir Maršalo su Lile.


1. Friends
Draugai

Kūrėjai: David Crane, Martha Kauffman

Rodymo metai: 1994–2004

Štai ir tas, neprilygstamasis... Žinomas visame pasaulyje ir pavergęs ne vieno širdis, šis serialas buvo rodomas dešimtmetį ir laimėjo daugiau nei pusšimtį įvairiausių apdovanojimų, tarp jų – ir Auksinį Gaublį už Jennifer Aniston vaidybą. Pamenu, kaip kai buvau maža, šią situacijų komediją žiūrėdavo mama, bet tada pati dar nesuprasdavau jos pakankamai gerai – užtat šių metų pradžioje nusprendžiau pažiūrėti viską, nuo pat pirmo iki paskutinio sezono. Pamilau serialo veikėjus, labiausiai – Reičel ir Čandlerį. Patiko visi tie juokeliai, veikėjų draugystė, meilės nuotykiai ir romantika, na, ir santykių išmintis, kurios kartais buvo galima pasisemti. Dar labai patiko, kad nesunku susitapatinti su veikėjais – su geriausiomis draugėmis jau seniai išsiaiškinome, kuri yra kuri. ☺

Taigi taigi, reitingas baigtas, tokie tat mano favoritai – gana trumpas sąrašas. Ateityje žadu žiūrėti „Will & Grace“ (vis rekomenduoja draugas, o aš kažkaip nerandu tam laiko, nors kelios matytos serijos ir patiko), „Modern Family“ (taip pat jo rekomendacija), dar galbūt pabandysiu „The Big Bang Theory“, na, ir „That 70' Show“ (ne tik dėl Ashton Kutcher... bet labiausiai dėl jo). O kokios jūsų mėgstamiausios situacijų komedijos? Galbūt yra kokios, kurių negalite pakęsti (pavyzdžiui, aš ilgą laiką nemėgau „Married with Children“)? Laukiu atsiliepimų bei rekomendacijų, o dabar lekiu žiūrėti „How I Met Your Mother“. ☺

Tėvo ir dukros susitikimo istorija

Kai apkabinsiu tave

Režisierius: Kristijonas Vildžiūnas

Išleidimo metai: 2010

Filmas „Kai apkabinsiu tave“, sukurtas pagal tikrą režisierės Dalios Juknevičiūtės istoriją, gavo net aštuonis Sidabrinių gervių apdovanojimus ir, kaip rašiau vakar, pretenduos net į Oskarą. Nusprendžiau nuomonę apie šią dramą išsakyti ir aš.

Didžiąją savo gyvenimo dalį su mama pragyvenusi JAV, dabar, 1961 metais, lietuvaitė Rūta bando susitikti su tėvu, kuris liko Lietuvoje. Tai padaryti jie nusprendžia Berlyne, kur siena dar nepastatyta, tačiau situacija ne iš paprastųjų. Nepaprasta ir jiems – į Rytų Berlyną Rūtai keliauti pavojinga, nes čia merginos jau laukia su jos tėvu susidraugavę užsislaptinę KGB agentai. Ima atrodyti, kad bandymas pasimatyti taip ir liks nesėkmingas.

Lietuviški filmai būtų gerai... jei visi jie nebūtų panašūs vienas į kitą. Na tikrai, bene būtina kaskart nusičiupus kamerą grįžti į tą patį laikotarpį? Neturiu nieko prieš praeitį, bet kaskart vis per tą pačią prizmę į ją žvelgiant, šiek tiek atsibosta.

Kaip bebūtų, tas pažįstamas lietuviškas prieskonis nėra vienintelis filmo minusas. Siužetas gan painus, kai kurie epizodai atrodo nereikalingi (arba aš tiesiog nepagavau super gilios minties), ir kažkuriuo metu viskas tampa pernelyg monotoniška – jie nori susitikti, jie bando susitikti, jiems nepavyksta... Ir tai vis kartojasi. Tiesą sakant, pabodo. Na, o vaidyba... Ir už ją nelabai galėčiau ką nors pagirti. Elžbietai Latėnaitei pritrūko įsijautimo į vaidmenį, atliko jį bemaž be emocijų. Manau, kad jaunoji aktorė gali vaidinti geriau. Tą patį galiu pasakyti apie Andrių Bialobžeskį – ir jam fanfaros neskamba. Nežinau, kiek reikia kaltinti jį, o kiek filmo scenarijų ir režisūrą, bet vaidmuo kažkoks neišbaigtas, necharakteringas, vyras vis atrodo pasimetęs laike/vietoje/gyvenime.

Taigi, išpeikiau. Dabar turbūt reiktų pakalbėti apie filmo pliusus – akivaizdu, kad jų privalo būti, antraip už ką  visi tie apdovanojimai ir liaupsės? Pati istorija išties įdomi – perskirta šeima, perskirtame mieste... Sužavėjo aktorių kostiumai, jų dailininkė Agnė Rimkutė tikrai pasistengė – norėčiau ne vienos suknelės iš tų, kurias vilkėjo filmo veikėjos. Taigi, kas dar... Turbūt nieko. Pirmasis įspūdis pažiūrėjus buvo neblogas, tačiau dabar, kai praėjo jau šiek tiek laiko, jis išblėso, ir niekas išskirtinio atmintin neįsirėžė. Nedrįstu sakyti, kad filmas nenusipelnė sulauktų pagyrimų – dabartiniame kontekste jis tikrai neblogas. Tačiau palyginus su užsienio kinu... Toli, dar toli.

Įvertinimas: 7

Rekomenduoju: Mėgstantiems lietuvišką kiną ir filmus apie pokarį arba tiesiog norintiems pamatyti, ką siunčiame skinti Oskaro.

Lietuvos pretendentas į Oskarą

Vakar vakare Lietuvos kinematografininkų sąjungos salėje Oskaro komitetas (Arūnas Matelis, Regimantas Adomaitis, Gražina Arlickaitė, Rimvydas Leipus, Kornelijus Matuzevičius, Icchokas Meras ir Linas Vildžiūnas, pastarasis nuo balsavimo nusišalino) oficialiai paskelbė, koks filmas pretenduos į šį apdovanojimą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Laimėtojas turbūt nieko nieko nenustebino – juo tapo jau „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose pripažinta Kristijono Vildžiūno drama „Kai apkabinsiu tave“.

Ar matėte šį filmą? Kaip manote, ar jis turi šansų laimėti Oskaro apdovanojimą?

P. S. Jau rytoj – ir filmo apžvalga. ☺