Širdys Atlantidoje
Išleidimo metai: 2001
Paklausta apie savo patį mėgstamiausią filmą, ilgą laiką atsakydavau būtent šios dramos/trilerio pavadinimu (dabar šią vietą negailestingai „nuvogė“ „Mr. Nobody“). Filmas „Hearts in Atlantis“ – gražus, paprastas ir įtaigus darbas, kurį esu žiūrėjusi ne kartą, ir kaskart iš akių riedėdavo ašaros – o juk aš dažnai sakau, kad jei per filmą neverkiau, tai nebuvo tikrai geras filmas (išskyrus kelias išimtis, kurios tiesiog sukelia itin teigiamas emocijas). Tad pagaliau nusprendžiau jį apžvelgti čia ir pasiūlyti pažiūrėti jums.
Bobis Garfildas trumpam grįžta į gimtąjį miestelį, kuriame kažkada gyveno kartu su mama. Čia vyrą užplūsta vasaros, kuomet jam sukako vienuolika metų, prisiminimai. Kaip ir daugelis vaikų, berniukas leido vaikystę su draugais – jo geriausi draugai buvo Salis ir vėliau pirmąja meile tapusi Kerol. Tačiau ta vasara buvo išskirtinė tuo, jog į miestelį atvyko pagyvenusio amžiaus vyriškis, prisistatęs Tedu Brotigenu ir prašęs Bobio, kad šis įspėtų, jei apylinkėse pasirodys ir ko nors klausinėti ims įtartini vyrai. Atlikdamas svarbias žvalgo pareigas, berniukas susidraugavo su paslaptingu nepažįstamuoju, pamažu keitusiu ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų gyvenimus.
„Hearts in Atlantis“ sukurtas pagal Stephen King novelę (tiesa, nuo jos gana smarkiai skiriasi), o vien jau šis vardas žada gerą siužetą. Ir nesuklaidina – nors tai nėra filmas, apie kurį pasakytum, jog jis „tipiškai Kingo“, bet čia puikai susilieja vaikystės ir brendimo istorija bei Kingui būdinga mistika – Tedas Brotigenas turi psichinių ir telekinezės galių, dėl kurių jį ir norima sugauti.
Filme svarbiausi treji santykiai – Bobio ir Tedo, Bobio ir Kerol, bei Bobio ir jo mamos. Nei vieni iš jų nesiklosto visai taip, kaip norėtųsi, tačiau būtent berniuko santykiai su mama atrodo išskirtiniausiai – matėme ne vieną filmą apie tai, kaip vaikas susidraugauja su vyresniu žmogumi, daugybę apie pirmąją meilę, tačiau retai kada į vaikų ir tėvų santykius pažvelgiama būtent taip, kaip šįkart. Labiausiai prie to prisideda įdomus Bobio mamos personažas – akivaizdu, kad po vyro mirties jai nesiseka tvarkytis su savo gyvenimu (o kaži ar sekėsi ir iki tol), ji labai savanaudiška, tačiau tiesa ta, kad sūnus jai irgi rūpi.
Turbūt galėčiau pradėti rašyti garbinimo odes vienam savo mėgstamiausių aktorių, Anthony Hopkins („The Elephant Man“, „The Silence of the Lambs“ ir kiti serijos filmai, „Meet Joe Black“, „Fracture“). Tai jau ne pirmas filmas, kuriame giriu jo vaidybą (tiesa, šis filmas pirmas, po kurio pradėjau itin gerai ją pastebėti), tačiau nieko negaliu padaryti – yra ką girti. Nenusileido ir jaunasis Anton Yelchin („House of D“, „Charlie Bartlett“, „Fright Night“) – vaidindamas filme jis pats buvo vos dvylikos, bet įtikinamai atliko rolę. Vertos paminėjimo ir Bobio mamos vaidmenį atlikusi Hope Davis („Arlington Road“, „About Schmidt“, „The Weather Man“) bei pirmosios meilės – Mika Boorem („The Patriot“, „Along Came a Spider“, „Blue Crush“).
Dabar, kai esu mačiusi daug daugiau filmų nei tuomet, kai pirmą kartą pažiūrėjau ir įsimylėjau šį, požiūris į jį jau nebėra toks, kaip anksčiau – negaliu paneigti, jog čia nemažai trūkumų, ne iki galo išvystytos siužeto linijos, o ir pati istorija nėra tokia originali, kad nebūtumėte matę kažko panašaus. Ir visgi, puiki režisūra ir vaidyba sukuria stiprų emocinį užtaisą, nusveriantį minusus ir padarantį filmą tikrai vertą žiūrėjimo.
Įvertinimas: 10
Rekomenduoju: Visiems, kurie dar nepamiršo nostalgiško vaikystės skonio arba nori pabandyti jį prisiminti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą